Minint praeities įvykius
Karas, kad ir koks jis bebūtų, adekvačiai mąstantiesiems žmonėms, teigiamų emocijų nesukelia. Skirtingai nei žinia, apie tame kare pasiektą pergalę, arba (bent jau) to karo pabaigos paskelbimą, nekreipiant dėmesio į tai, kas laimėjo ar pralaimėjo. Esmė – nebereikės daugiau kariauti, ir nebebus, daugeliu atvejų, beprasmių karo aukų. Tokią žinią žmonės sutinka su palengvėjimo atodūsiais ir kukliomis džiaugsmo ašaromis. Praėjusiųjų karo baisumus sąmonėje, ilgai laukta karo baigtis visada palieka neišdildomą pėdsaką – PAGALIAU!
Iki šių dienų šį jausmą širdyse nešioja ir Afganistano karo dalyviai, kurie kasmet pamini šio karo baigties metines – kaip kas sugeba. Kauno miesto veteranų klubas, pasižymintis tiek savo narių daugiatautiškumu, tiek anuometiniu jų karinių laipsnių (nuo eilinių iki pulkininkų) įvairove – ne išimtis. Vyrai, praėję tikrų kovinių veiksmų išbandymus, ir savo kailiu patyrę artimą mirties alsavimą, prisimena bendražygius, kuriems likimas nebuvo toks palankus.
Miesto karių kapinėse, tą dieną, susirenka būrys anuometinių įvykių liudininkų ir šiaip – žmonių, kurie domisi tikra istorija. Prie žuvusių atminimo lentos ir ant jų kapų padedamos gėlės, uždegamos žvakelės. Šiemet, neabejingųjų gretose, buvo ir žiniasklaidos atstovė – Loreta Fokienė, ir paprastas Lietuvos pilietis – Renaldas Baranauskas, kurio dėdė atliko karinę tarnybą Afganistane. Žuvusiųjų pagerbti atvyko, ir žodį tarė semo nariai – Mindaugas Puidokas bei Kęstutis Bacvinka, kuris pats anuomet atliko karinę tarnybą, ir buvo pasiųstas į Afganistaną. Trumpą kalbą pasakė ir klubo garbės narys, Afganistano karo veteranas, pelnęs daugelį kovinių apdovanojimų, buvęs 103-osios oro desanto divizijos vado pavaduotojas, atsargos pulkininkas – Leščenko Valerij Nikolajevič.
Tradicinis tarybinės armijos išvedimo iš Afganistano metinių minėjimas kasmet vyksta ir Vilniuje, buvusio karinio dalinio „Šiaurės miestelyje“ teritorijoje, prie Antano Kmieliausko iškalto akmenyje paminklo – žuvusių tame kare aukų atminimui. Šiemet į renginį vėl susirinko gausus būrys respublikoje gyvenančių veteranų, svečių iš kitų šalių, taip pat – atstovų iš Lietuvoje esančių ambasadų-pasiuntinybių. Organizatoriai kvietė klubų atstovus pasisakymams, prisiminimų pasidalinimams. Tačiau, nors ir įtrauktiems į oficialųjį renginio dalyvių sąrašą, Kauno miesto klubo veteranams, atvykusiems pagerbti žuvusiųjų, ir padėti gėlių prie paminklo, jau antrus metus iš eilės „pamirštama“ suteikti progą pasisakymui. Gal, toks netikėtas ir staigus Kauno veteranų „desanto“ pasirodymas sostinėje, organizatorius šiek tiek išmušė iš vėžių? Bet, net ir toks sostinės atstovų „neapsižiūrėjimas“, vartant ilgą svečių sąrašą, nepadarė įtakos visų Lietuvos ir kitų šalių veteranų klubų narių šiltiems tarpusavio santykiams, ką buvo galima stebėti, kai buvę bendražygiai ir ginklo broliai sveikino vieni kitus jausmingais apkabinimais bei tvirtais rankų paspaudimais, kuriuos kiti įamžino nuotraukose.
Žinoma, minėjimo svarbai ir nuotaikai, tokie atsitiktinumai įtakos nedaro, ir bendras dvasinis susirinkusiųjų pakilimas nuo to neatslūgo. Jei, patiems, ko nors ir nepavyko viešai išsakyti, tai, iš dalies, buvo išsakyta kitų. O, svarbiausia – kad tikros istorijos ir faktų niekas neuždengtų užmaršties skraiste.
Kauno AFGANISTANO KARO VETERANŲ klubo taryba
